Pamario kraštui būdingas potvynis jau nėra vien gyvenimą vietos gyventojams kartinantis reiškinys. Šia savo bėda jie mielai sutinka dalintis su kitais, kurie tik iš kalbų žino apie šią stichiją.

 

Pamario krašto potvyniai dažniausiai vyksta pavasarį, kai didžiausia Lietuvos upė Nemunas išsilieja iš krantų. Potvynis apsemia per 50 km kelių. Pavasario potvynis yra tik šiam kraštui būdingas reiškinys. Šilutės rajone potvynis paprastai apsemia 14000 hektarų teritoriją. Daug rečiau potvynis būna žiemą ar rudenį. Pavasarinis potvynis dažniausiai užlieja nemažą Pamario krašto pievų dalį.

 

Pavasario potvynio metu, per 2 mėnesius į Kuršių marias suplūsta 2/5 metinio Nemuno vandens nuotėkio. Nemunas, vidutiniškai nešdamas 700m³ vandens, savo nuotėkį padidina 12 kartų. Dažniausiai potvynis užlieja Šlažų ir Žalgirio kaimo apylinkes, potvynis visiškai užlieja ir Žalgirių mišką. 2004 m. buvo didžiausias potvynis - tuomet buvo apsemta 5000 ha teritorijos.

Išsiliejęs vanduo ir ledai griauna pylimus, apsemia gyvenvietes, ardo kelius, krantines, derlingus žemės plotus užneša nešmenimis. Kasmet potvyniai atneša daug nuostolių. Užliejamų plotų gyventojai ir valdžia bando kovoti su vandens stichija. Aukštinami pylimai ir pilami nauji, tvirtinami upių krantai. Prieš prasidedant ledonešiui, Nemuno žemupyje, norint išvengti ledų sangrūdų, ledai laužomi ledlaužiu. Kartais ant ledo bandoma barstyti durpes. Virš užlietų plotų skraido Šilutės aviacijos lėktuvai. Jų pagalba buvo išgelbėta nemažai žmonių, atsidūrusių potvynio vandens glėbyje. Kita problema yra, kad nėra gilinamas Nemunas.

Dažniausiai potvynis užlieja Šilutės - Rusnės kelią. Gylis dažniausiai būna nevienodas dėl iškritusių kritulių. Kai ant kelio vanduo siekia 25 cm, kelias tampa nebepravažiuojamu. Tuomet automobiliai į Rusnę keliami specialiu tralu. 1997 m. vandens gylis ant kelio siekė 1,4 m. Susisiekimas su Rusne buvo neįmanomas.

Potvynio metu Nemunu plaukiantys ledai, iš krantų išsiliejęs ir sodyboms grasinantis vanduo, gausybė visokiais balsais čirškiančių laukinių paukščių — gulbių ir žąsų — vaizdas Šilutės krašte tikrai įspūdingas.

Pavasariniai potvyniai vietos gyventojams yra kasdienybė. Mat ši vietovė, iškilusi virš Kuršių marių daugiausia 1,5 m, kasmet nuo jų kenčia. Pavasarinių potvynių metu Nemuno vandenys pakyla beveik 3 m. aukščiau jūros lygio. Jau XIX a. buvo įrengti polderiai — nusausintos ir pylimu atskirtos žemumos. Tačiau tokios gamtos stichijos neregėjusiems žmonėms užlieti keliai ir pievos bei sodyboms grasinantis vanduo, didžiulės ledų sangrūdos palieka neišdildomus įspūdžius. Pirmasis Nemuno žemupyje 1840 m. supiltas Rusnės pylimas, o pirmoji vandens pumpavimo stotis pastatyta Uostadvaryje 1907 m. Nemuno deltos regioniniam parkui visai ir iš dalies priklauso 21 polderis, o apskritai gyventojus nuo potvynio saugo polderinė sistema su 39 siurblinėmis.

Senieji šio krašto gyventojai, gyvenusieji užliejamose vietose, mokėjo pasiruošti potvynio negandoms. Kiekvienoje sodyboje stovėjo pririšta valtis. Maisto atsargos bei pašarai būdavo sudėti saugioje vietoje. Gyvulius suvarydavo tvartuose ant paaukštinimų, o ir pati sodyba daugumoje buvo statoma aukštesnėje vietoje, tad ja užliedavo tik didesnis potvynis. Kelius ir sodybas apsodindavo greitai augančiais ir vandens nebijančiais gluosniais, kad užliejus kelias matytųsi ir kad ledai namų nenugriautų.

Dažniausiai potvyniai kyla dėl ledais užsikišusios Nemuno vagos ir tuomet gausybė vandens išsilieja į pievas, žaibiškai užliedamas didžiulius plotus. Ir dažniausiai tai nutinka naktį.
Pagrindiniai ledų kamščiai būna ties tiltais ir upės vingiuose, t.y. prie Rambyno kalno, Tilžės tiltais, Ragininkų sala, Šilininkų kaimu, Rusnės tiltu, bei Šyškrantės kaimu.
Kitas faktorius lemiantis staigų vandens kilimą - stiprus ir ilgą laiką pučiantis šiaurės vakarų - vakarų krypties vėjas, suvarantis vandenis iš jūros į marias, o iš jų į Nemuną.